Ar meno kūrinys gali būti ištikrųjų pamatytas, išgirstas ir suprastas? Daugelis menininkų atrodo keistai, mėgindami viešai pristatyti ir paaiškinti savo kūrybą. Dar keisčiau ir įtartiniau atrodo kai į pagalbą jiems atskuba „vertėjai“ – galerijos, kuratoriai ir meno kritikai. Tačiau net ir perskaičius tarpininkų paaiškinimus, parodos žiūrovui paprastai netampa aiškiau. Kūrinys visuomet yra užkoduotas savita kalba, naujomis žaidimo taisyklėmis ir funkcionuoja išskirtinai savo uždaroje sistemoje. Bandant perkelti meno kūrinį iš užburto rato į dabartį visada įvyksta stebuklas – gimsta nauji klausimai.
2015 metais spalio mėnesį galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) ir 2016 metais gegužės mėnesį galerijoje „AV17“ (Aušros vartų g. 17, Vilnius) buvo atidaryta Vlado Balsio „Nematoma paroda“. Netikinčiųjų nematomų kūrinių egzistavimu, parodoje laukė staigmena.
Parodos veikimo metu šiose galerijose buvo pristatytas procesinis kūrinys „Nedarbo laikas“. „Si:said“ galerijos įprastas darbo laikas vieną mėnesį buvo sutrumpintas iki vienos valandos per dieną, o „AV17“ galerija nedirbo vieną pasirinktą darbo dieną. Parodos lankytojams, atvykusiems apžiūrėti parodą, patekti į galerijas tuo metu buvo neįmanoma. Jiems tą dieną teko sustoti lauke prie užrakintų galerijos durų. Vėliau, galerijos darbo metu, parodoje apsilankę žiūrovai neišvydo materialių kūrinių, tačiau galėjo juos atrasti asmeniškai. Tamsiose parodų salėse tvyrojo nebūtis – kūriniai neturėjo aiškaus kūno, formos, mastelio, tūrio, proporcijos. Nematomi objektai parodoje buvo tarsi užšaldyti laike – delsiantys ir laukiantys savo nuosavo šešėlio prisilietimo. Dabarties tuštumoje niekaip neatsirandantys kūriniai buvo eksponuojami lyg kažkada pradėti kurti, bet vis dar neužbaigti, laisvai balansuojantys tarp būties ir nebūties pasirinkimo galimybės. Kai kurių kūrinių fizinė būtis įprasminta tik pažymint jų (ne)egzistavimo pradžios vietą erdvėje ir laike. Parodoje tvyranti tuštumos atmosfera žiūrovą įgalino labiau pastebėti ne kūrinius, o į galeriją netikėtai įžengusius parodos lankytojus. Naujos kūrinių nematomumo būsenos žiūrovams parodoje atskleidė kritines vizualinių galimybių pažinimo ribas. Vienoje iš „AV17“ galerijos salių lankytojai galėjo susipažinti su Vlado Drėmos neperskaitytos knygos „Dingęs Vilnius“ pradingusia istorija. Kitoje galerijos salėje ant šešių ekspozicinių dėžių žiūrovų laukė nematomi objektai. Virš nematomų kūrinių kabėjo ilgas siūlas, o ant ryškiai apšviestos kvadratinės baltos plokštumos nebuvo nieko, tik siūlo šešėlis. Iš pirmo žvilgsnio galima buvo pamanyti, kad čia yra Ariadnės siūlo kamuoliuko pabaiga, kuris graikų mitologijoje Tesėjui padėjo išeiti iš Minotauro labirinto. Kita vertus, nematomos parodos lankytojai, atsidūrę meninių kūrinių suvokimo labirinte, turėjo susiprasti, kad Minotauras nugalėtas dar antikos laikais. Nesibaigiantis klaidžiojimas vaizduojamojo meno koridoriais nuolat patenkant iš vienos parodos salės į kitą šiandien ištikrųjų nebeturi nei prasmės, nei tikslo. Turbūt parodų žiūrovams atėjo laikas nustoti klaidžioti ir stvertis į Ariadnės siūlo galą, kad palikti painų vaizduojamojo meno labirintą. Nematomumas – tai neatrasta kūrybos laisvė.
Kūrėjų sąjunga
kurejusajunga.lt 