Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai, II: kai menas pralaimi

Spalio pradžioje Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje vykusios knygų mugės metu tarp gausybės renginių lankytojams buvo pasiūlyta ir unikali fluxus kelionė. Ši kelionė žadėjo gana išsamią pažintį su fluxus reiškiniu. Čia buvo pristatyti fluxus eksponatai iš Jono Meko vizualiųjų menų centro (Jurgio Mačiūno ir kt. kūriniai), Kęstučio Grigaliūno fotokoliažai iš MO muziejaus, parodyti net keli Jono Meko filmai. Paskaitą „Jono Meko kūrybos filotropinė žiūra“ skaitė dr. Ramūnas Čičelis, pranešimą apie Klaipėdos fluxus atvejį ir dailininkę Romėnę padarė Sondra Simana. Buvo įrengtos ir kelios fluxus ekspozicijos. Bibliotekos rūsyje paklaidžioti po fluxus labirintą kvietė klaipėdiečiai Benas Šarka, Remigijus Treigys, Vladas Balsys, Paulius Sadauskas, Valdas Manomaitis ir Edmundas Lukminas; čia pat eksponuoti ir Džordžo Keicono (JAV) bei Acefalo Miazmos (Šveicarija) kūriniai. Saulės laikrodžio kieme pabandyti suvokti technologijų keičiamą gyvenimo būdo koncepciją kvietė V. Balsio instaliacija „Čiulbantis mobilumas“.

I-oji fluxus stotelė: pokalbis apie ne/meną

Tarp visų šių fluxus parodų bei įvykių išsiskyrė B. Šarkos inicijuota patyriminė-vizualinė diskusija apie kasdienybės ir meno santykį. Jo kūrybos kirminai „Drozofilai, Didžėjai ir Džedajai, II“ buvo įkurdinti labai įdomioje erdvėje – bibliotekos kiemo rūsyje, kuris klaipėdiečiams atvertas pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo. Šių erdvių autentiškumas liko beveik nepažeistas, aprinkta tik dalis rakandų, šiukšlių, paliktas anų laikų apšvietimas, telkšančios balos, sienos persisunkusios grunto vandeniu. Benas šiam įvykiui-diskusijai sąmoningai vengė įprastos ekspozicinės erdvės, kuri tokiu atveju būtų gerokai išbalansavusi, o gal ir visiškai sunaikinusi jo idėją. Šįkart buvo reikalinga itin artima kūriniui erdvė, kuri betarpiškai ir abipusiai su juo sąveikautų, o šio veiksmo dar vienu komponentu be jokių apribojimų galėtų tapti bet kuris, išdrįsęs užsukti į drėgme ir pelėsiais persisunkusią, apmusijusių lempų varganai apšviestą patalpą. Juk fluxus gali vykti bet kur, be jokių apribojimų ir išankstinių nuostatų.

Svarbiausia, ką akcentavo Benas „Drozofilų, Didžėjų ir Džedajų“ pristatymo metu, visos šios fotografijos, kurios kabo ant šlapių rūsio sienų neturi jokių pretenzijų ir dar mažiau – jokio noro tapti/būti meno kūriniu. Pirmiausia, ką jis padarė, atėmė iš jų autorystę. Anot Beno, bet kuris, sugebėsiąs fotografiją pavogti, gali ant jos užsirašyti savo pavardę ir nusavinti ją kaip savo kūrinį, niekas to negalės paneigti. Tai galėtų tapti pusiau legaliu vyksmu, praplečiančiu šios patyriminės-vizualinės diskusijos poveikio lauką. Tokiu tikslu Beno plakatai ir reprodukcijos, kurias R. Treigys užkalė ant šaligatvio prie laiptų į rūsį, jau renginio metu dingo ir išsiskirstė tarp žiūrovų, tapdami jų patirties, dienos, o kartu ir gyvenimo dalimi, bet tik ne meno objektais.

Menas – tik bandymas

Eliminuota fotografijų autorystė, jų, kaip meno kūrinių paneigimas, iš karto atėmė galimybę šį įvykį vadinti meno paroda. Idėjos sumanytojo teigimu, „kūryba egzistuoja kaip neišvengiamybė visą amžinybę, o menas yra tik žmogaus proto konstruktas, tampantis vis brangesne preke. Todėl mūsų tikslas yra kūrybos ištakų skleidimas įkvepiant įvairių socialinių sluoksnių žmones laisvės dvasia, ardant žmonių protuose įdiegtą baimės konstruktą. Be dvasios laisvės neįmanoma kūryba. Menas yra tik bandymas prisiminti kūrybos versmės ištakas“. Beno manymu, niekas nežino iš tikrųjų, kas yra meninė vertė, todėl tikrąja verte jis laiko laisvę kurti. Kai ribos tarp gyvenimo ir meno panaikinamos ir viena nuo kito tampa neatsiejama, susipina taip, kad pats kūrėjas nebesugeba (o ir nenori) to išnarplioti. Benas bando ardyti sociumo sukurtą pasaulio tvarkos principą, nusistovėjusį ir įsigalėjusį suvokimą, kuris įprastai ir jau tradiciškai grindžiamas melu ir baime. „Šviesos išorėje nėra. Šviesa – žmogaus viduje“, – teigia jis ir skatina pasinerti į savirefleksiją. Pasitikėti galime tik tuo, ką randame savyje, ką randame kito viduje, jeigu tas kitas prisileidžia pakankamai arti. Būtent tai yra tikra, o visa kita – farsas, pozos ir vaidmenys, kurie kartais taip pat yra reikalingi, kad išlaikyti distanciją ir netapti pažeidžiamais. Taigi, kaip rašė Kafka, kurį citavo Benas, „melas yra pasaulio tvarkos principas“ ir tam prieštarauti būtų beprasmiška. Anot jo, mes visi esame nuogi, patys prieš save – kaip prieš sieną. Visas mūsų gyvenimas yra vienodas kuitimasis: tai mes išsitiesę, tai sulinkę. Visi vienodi ir visi vienodai. Tik iliuzija, kad esame ar galime būti skirtingi. „Tai mes esame Didžėjai, įžvelgiame kažkur meną, ar norime kažką pakeisti.
Kiekviename iš mūsų yra Džedajus. Tik Džedajai ilgainiui gali tapti drozofilomis, o drozofilos Džedajais – niekada“, – primena „Gliukų teatro“ režisierius.

Fotografija – kaip pranešimas

Iš prietemos ištraukti fragmentiški vaizdai atskirais segmentais kapoja ne tik laiką, bet ir Beno kūną. Anonimiška erdvė, slystanti, tamsos link vangiai judanti vakarinė šviesa ir labai stiprus atsitiktinumo pojūtis. Lyg būtum jį užklupęs, pamatęs netyčia. Keisčiausia tai, kad netrunki suvokti, jog tavo žvilgsnis niekam nerūpi, gali spoksoti kiek tik nori. Tavo žvilgsnis veiksme nedalyvauja, jis negauna atsako, nesulaukia kontakto, jis pasimeta. Žmogus fotografijoje nežiūri, jis raitosi savo gyvenimo konvulsijose. Ir visa tai vyksta taip natūraliai, iš tikrųjų, jokios vaidybos, pastangų kam nors įtikti, ką nors perteikti ar išteisinti. Kita vertus suvoki, kad kūrybos proceso užbaigimui, visam veiksmo išpildymui esi būtinas. Yra reikalingas tavo – suvokėjo žvilgsnis, kuris atsimušęs į fotografiją ir neradęs už ko užsikabinti, apsigręžia ir nusitaiko į tave patį. Kol galop žiūrėdamas į fotografijose besivystantį teatrališką veiksmą pradedi suvokti, kad stebimas esi tu. Kad žiūrėdamas į fotografijas, žiūri į save ir matai ne šokinėjantį ir besiblaškantį svetimą kūną, bet save patį.

Beno fotografijoms ir anksčiau buvo būdingas kinematografiškumas, gana nuosekli kadrų seka, nutylėjimai, kurie suteikia veiksmui ypatingai sklandų, tarsi savaiminį postūmį. Gal ne tiek veiksmui, kiek minčiai. Ko gero dėl to, kad jis niekada specialiai nesiruošia kūrybai, jos fiksavimui. Jam gimsta idėja ir jis tuoj pat turi ją išpildyti. „Čia toks tekėjimas pasroviui, ne visai kaip fluxus, nes fluxus – tai, ką tu sugebi įžvelgti, o čia pastangos nereikalingos, reikia tiesiog tekėti pasroviui, nieko negalvojant ir priimant tai, kas siūloma“, – dalinasi jis. Skirtingai nuo fotografų (ir ne tik), kurie visą fotografijos gyvavimo laiką rūpinasi jų atspaudų (ir juose užfiksuotų vaizdų) ilgaamžiškumu, Benas į tai žiūri skeptiškai: „koks skirtumas, kam lemta, tas ir išnyks, tai juk nesvarbu“.

Kūriniai užprogramuoti išnykti

Kai dalykų nepateiki kaip svarbių, jie praslysta, dažniausiai nefiksuojami ir net nepastebimi. Beno teigimu, šiame pranešime, ar vizualinėje diskusijoje nėra nieko svarbaus, išskyrus tą aplinkybę, kad kūrybos, atsiradusios iš natūralaus, organiško veiksmo metu gimęs kūrinys lygiai taip pat natūraliai ir organiškai turi suirti. Tai – ne pasmerkimas, tai procesas, kuris kūryboje kaip ir gyvenime, yra tiesiog neišvengiamas, jeigu nesiimi jokių dirbtinų priemonių, jeigu neįsikiši. Būtent to šį kartą ir buvo vengiama. Fotografijos, atspaustos ant popieriaus ir sudėtos į paprasčiausius rėmus netruko persisunkti ne tik rūsio kvapais, šviesomis, bet ir drėgme. Jau renginio pristatymo metu buvo matomi jų pažeidimai, dėmės ir susiraitymai, iš ko buvo aišku, kad tie darbai sunyks daug greičiau, nei buvo galima manyti. Tas irimas, laikinumas tik įrodo, kad svarbiausia – ne menas, ne kūrinys. Svarbiausia yra kūryba. Tai ir yra fluxus – kai nesvarbu kas nutiks su kūriniu, kai nesi suinteresuotas jo ilgalaikiu demonstravimu, išsaugojimu. Kai daugiau erdvės paliekama atsitiktinumai ir nenuspėjamumui, nei vertės auginimui ar jos išmatavimui.

Fotografijos Saulės laikrodžio kiemo rūsyje paliktos ir dabar. Žadama, kad laikas nuo laiko šios erdvės žiūrovui vėl bus atidaromos, kad būtų galima stebėti kaip keičiasi kūriniai, kaip jie priima rūsio diktuojamas ne/egzistavimo sąlygas, godžiai sugeria jo syvus, kvapus, perimdami spalvas, faktūras, susiliedami su gruoblėtomis ir apžėlusiomis sienomis, kol galop visiškai sunyks, kad konstatuotų meno pralaimėjimą prieš laiką ir gyvenimą.

Danguolė Ruškienė