2022 metų lapkričio 16 d. šalia rotušės (Didžioji g. 31, Vilnius) atidaryta Beno Šarkos vienos dienos keliaujanti paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“. Parodoje ant aikštės grindinio išeksponuota virš 40 fotografijų. Kartu su naujomis Beno Šarkos fotografijomis pristatytos ir  ankstesnių kūrinių serijos. Atsitiktinius žiūrovus paroda įtraukė neįprasta ekspozicijos architektūra – vėjo blaškomos fotografijos, savaime judančios dėžės ir aikštėje skraidantys balti lapai. Žiūrint iš šono, susidarė įspūdis, kad paroda nusileidusi iš dangaus neplanavo ilgai užsibūti mieste ir ruošėsi naujai kelionei. Neprijaukintas laikinumas paliko ir Klaipėdą, ir Vilnių.

Nuo 2017 m. viešose ir privačiose erdvėse tęsiasi kūrybinis vyksmas, tiriantis ir rekonstruojantis mito gimimo ir įsitvirtinimo žmogaus ir bendruomenės sąmonėje genezę, bei per tai keliantis klausimą ar šiuolaikinėje technokratinėje visuomenėje mitas vis dar tebėra svarbi pasaulio pažinimo, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimo bei įtvirtinimo priemonė.

Įvairių sričių menininkų ir kūrėjų kolektyvas pasitelkę fotografijos, video, teatrines priemones pasinaudoję ne vienos pasaulio kultūros atsikartojančią Kiškio figūrą (pvz., jis triksteris Pietų Amerikos indėnų bendruomenėse, vaisingumo nešėjas graikų mitologijoje, tvirtais ryšiais siejasi su anapusiniu mistinių būtybių pasauliu keltų mitologijoje) miesto erdvėse „iškviečia“ Kiškių figūras.

Antropologizuoti, bet ne-žmogiški veikėjai savo buvimu visai įprastose situacijose atveria mitinio pasakojimo properšas ir žadina pabusti mitinį pasakojimą kuriančią sąmonę, gebančią įskelti horizontalią realybės kasdienės buities plotmę ir leisti joje įžvelgti vertikalią jos skaitymo paradigmą.

Savo gyvenamos erdvės ir elgesio jose sankcionuojančių normų bei nuostatų nekvestionuojantys praeiviai hepeningo elementų turinčiose Kiškių pasirodymo akimirkose susiduria su figūromis, kurioms žmogaus gyvenimo sąranga nėra savaime suprantama. Praeiviai gali rinktis megzti kontaktą su Kiškiais, stebėti juos arba ignoruoti. Kiekvienas pasirinkimas šiame vyksme yra teisingas. Kiškiai savo atsiradimo priežasčių ar tikslų sutiktiems žmonėms neaiškina.

Kiškių pasirodymai per visą šį laikotarpį yra fiksuojami fotografijose ar video medžiagoje. Einant laikui jie buvo pastebėti įvairiose miesto vietose – nuo kirpyklos iki kapinių, nuošalių erdvių ar sausakimšų autobusų. Miesto mikrokosmose mezgėsi ir trūko ne viena pasakojimo užuomazga apie Kiškius. Bendruomenės reakcija ir gebėjimas priimti Kitą, mitinio pasakojimo veikėją ir įtalpinti jį savo gyvenimo naratyve buvo aktualus klausimas apie žmogaus, kaip pasakojimus pasakojančio gyvūno gyvybingumą. Kiškiai buvo trigeris, žadinantis sąsajų grandines, suardantis įprastą tvarką ir taip skatinantis sąmoningai ar nesąmoningai kurti savą jų paaiškinimo pasakojimą.

Projekto organizatorius: Kūrėjų sąjunga

Projektą finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė